Uþmerktø pilnaties akiø aðaros sukûrë veidrodá prietemos lopðyje. Tas veidrodis, pilnaties sidabrinëj ðviesoj, sudrumsèia, sujudina mane. Santykis su juo - visada individualus, visada paslaptingas. Jo galia verèia þvelgti á save: o jûs manët, kad tai veidrodis atspindintis iðoræ. Jame netelpa kà að prisimenu ir neprisimenu, kà svajojau ir màsèiau. O pats mano gyvenimas slypi Velino iðkeltame ið samanø akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti. O jei ir tame veidrodyje blyksteli bûties ðeðëlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprëpiamame akmenyje. Gerai jei jis atspindës bent mano ir akmens vienovæ.